Kurkime jaukų miestą KARTU
Algimantas Rusteika. Turim atrasti ne tik tikrą kelią, bet ir vienas kitą
Vieni nori, kad skurdo nebūtų, kiti – kad turtingų nebūtų, nors jiems nuo to nepagerės.
Vieni už tai, kad jiems būtų geriau, kiti už tai, kad kitiems būtų blogiau, nes jei kitam blogiau, jiems pasidaro geriau.
Vieni kovoja su savo trūkumais, kiti – su kitų nuodėmėmis, nors patys turi pilnas spintas skeletų, bet kaipgi kitaip pasiaukštinsi?
Vieni mato žmogų ir kasdien abejoja, ar yra teisūs, kiti mato idėjas, niekada neklysta ir dėl idėjos paaukos, kiek tik nori žmonių.
Vieniems įdomus tavo gyvenimas, mintys ir norai, kitiems nusispjaut, ką galvoji ir jauti, kad tik galvotum ir jaustum taip, kaip jie vieninteliai teisingai galvoja ir jaučia.
Jie nieko negirdi, nemato, neužuodžia, tik patys save. Ir labai susirūpinę kitais, ir iš knygų prisiskaitytu bendruoju gėriu, apie kurį tikrovėje neturi žalio supratimo.
Skaitykite: http://www.tiesos.lt/
Metraštininkas R.Kaunietis: partizanų prisiminimai atskleidė mums dar nežinomų, negirdėtų faktų
Ironiškai sakoma: laikai tolsta, liudininkų daugėja. Ilgainiui, matyt, atsiras vis daugiau gerai žinančių, kaip Lietuvoje vyko partizaninis karas. Bet kraštotyrininkas, sovietmečio disidentas, pokario laisvės kovų metraštininkas Romas Kaunietis teigia: ateityje tik vienas kitas suinteresuotas Lietuvos pilietis galės perskaityti KGB archyvuose esančias tardymo bylas. Jos surašytos rusų kalba, o pastaroji jau užleido vietą anglų kalbai.
Tačiau anot istorinių įvykių fiksuotojo, norint restauruoti praeitį, vienu šaltiniu remtis nepakanka. Į šio žmogaus patarimus vertėtų įsiklausyti, juk netoli tas laikas, kai gyvų pokario kovų liudininkų nebeliks, ir mes patys vieni turėsime šifruoti mums rašytus istorijos metraščius. Pradėjęs darbą 1965-aisiais, kai dar buvo gyvas paskutinis ginklu pasipriešinęs mūsų tėvynės partizanas, Romas Kaunietis savo lėšomis išleido dvylika storiausių knygų (jose pateikti 870-ies pokalbių įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), autentiškai liudijančių pokario kovas. Už šį darbą apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2005 m.) ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018 m.). Jo išleistuose laisvės kovų metraščiuose – partizanų istorija jų pačių ir jų rėmėjų, ryšininkų lūpomis.
Skaitykite: https://www.15min.lt/
Dovanos iš dangaus laukė ilgai
Karoliną Masiulytę Paryžius ne kartą yra matęs scenoje. Na, o Panevėžys šią moterį scenoje išvydo pirmą kartą. Tad nenuostabu, kad mažo teatro salė buvo sausakimša – tiek gerbėjų čia turi ši Lietuvos patriotė. Spektaklį, kuriame vaidina, ji laiko senelio knygnešio atsiųsta dovana iš paties dangaus. Mat savo teatro trupę įkūrusi, ji režisuodavo spektaklius, o įsikūnyti į personažus tik tyliai pasvajodavo. O kai tai įvyko – jai vienai teko iškart visi pjesėje sukurti moteriški personažai.
„Mintyse kalbėdamasi su savo seneliu prašydavau: „Kaip norėčiau suvaidinti scenoje...“ Ir štai tarsi iš dangaus, tiksliau, iš Ukrainos atvyko prancūziškai kalbanti režisierė ir man pasiūlė vaidmenį“, – džiaugėsi knygnešio ir pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjo Juozo Masiulio vaikaitė Karolina Masiulytė-Paliulienė.
Skaitykite: http://panskliautas.lt/
A.Švelnos nuotr.
Paglostė basas Laisvės kojas
Takeliu link Juozo Zikaro dirbtuvių vedanti muziejininkė. Jos juodų plaukų kasa. Šlamantys medžių lapai. Prieš akis Kauno senamiesčio vaizdai. Tai – kadrai iš dokumentinio filmo, pasakojančio ne tik apie skulptoriaus gyvenimą, bet ir vėtytos Lietuvos likimą, mums tokią brangią Laisvę. Kūrėjai siekė atskleisti ne tik plikų faktų seką, bet ir jas perteikti per emocijas.
„Filmas dokumentinis, bet po kiekvieno seanso būna verkiančių. Norėjome sukurti filmą taip, kaip niekas dar nekūrė, išdėstyti ne tik faktus, bet ir paliesti širdis. Atrodo, mums tai pavyko“, – šypsojosi filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ prodiuserė panevėžietė Jūratė Kavaliauskienė.
Ji juokiasi, kad nei galvojo, nei svajojo sukurti filmą apie Juozą Zikarą. Papasakoti apie vieną iškiliausių šio krašto menininkų, Lietuvos dailės klasiką, profesionalų skulptorių, sukūrusį pirmas lietuviškas monetas, profesorių J.Zikarą jai tapo avantiūra.
Skaitykite: http://panskliautas.lt/
A.Švelnos nuotr.
Keletas žodžių apie sąžiningumą politikoje
Kviečiame skaityti a.a. filosofo Leonido Donskio tekstą, rašytą 2012 m., tačiau lygiai taip pat aktualų ir šiandien.
Kas yra sąžiningas politikas? Žinoma, jis nėra teisuolio mantiją užsidėjęs žmogus, mielai teisiantis kitus ir mažiausiai besidomintis savo paties poelgiais ir moraliniais pasirinkimais. Priešingai – sąžiningas politikas pradeda nuo to, kad jis aiškiai apibrėžia ir paskelbia savo tikslus politikoje.
Pirmas klausimas: ko tu eini į politiką? Jei neturi idėjos, tikslo, svajonės arba noro apsaugoti politiką nuo ją deformuojančių ir žudančių dalykų – tada neverta į ją eiti. Vien ambicija? Bet juk ambicingų žmonių netrūksta versle, moksle ir mene. Vien dėl ambicijų įgyvendinimo į politiką eiti, žinoma, galima, bet problema ta, kad niekas atvirai šito neįvardija. Visi puola pasakoti apie pavojus, nuo kurių esą nori apsaugoti visuomenę ir valstybę – bėda tik ta, kad didelė dalis tokių saugotojų ir gelbėtojų patys netrunka tapti problemos dalimi. Nuo jų pačių tenka saugoti politiką.
Tikėti politiku, manding, galima tik tada, kai jis atvirai pripažįsta, jog nori pasiekti dalį tikslo ir jog visą jį įgyvendinti būtų be galo sunku ar net neįmanoma. Politikas, pareiškęs, kad iki jo nebuvo padorių ir mąstančių žmonių politikoje, kad jis vienintelis gali ką nors prasminga ir tikra nuveikti, kad jis sieks užsibrėžto tikslo bet kokia kaina ir eis iki galo, iškart kelia įtarimą dėl kelių priežasčių.
Skaitykite: http://www.bernardinai.lt/
Nepriklausomybės stipendijos laureatė: lietuviai nepalaužiami
Ištrauka iš 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbaos iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.
Prieš jus stovi žmogus, kuris niekada neturėjo rinktis tarp laisvės ir mirties. Aš buvau ta ketverių metų mergaitė, kuri drauge su mylimiausia meška įsisuko į patalus nesuprasdama, kas vyksta už lango, kai riedėjo tankai ir išsijungė televizorius, o tėtukas vilkosi striukę skubėdamas laukan.
Prieš jus stovi žmogus, kuris kartais pamiršta, kad turi laisvę kurti, dirbti ir samdyti. Laisvę pykti, skųstis ir susikrauti lagaminą. Ir už nė vieną iš šių laisvių virš mano galvos neprazvimbė kulka, neteko paaukoti nei sveikatos, nei artimo kraujo.
Prieš jus stovi žmogus. O už jo visa karta, kuri nepažįsta Lietuvos kitokios nei laisva. Karta, kuri kartais gali būti karštakošė, netyčia nedėkinga, bet daug labiau tikėtina – pasimetusi ir dar neatradusi savęs mūsų šalies istorijoje.
Skaitykite visą kalbą: http://www.bernardinai.lt/
Kovo 11-osios akimirkos
...
Partijų kortas sumaišė rinkėjai
Panevėžyje rinkėjai dar kartą parodė partijoms, net ir krūvas pinigų investavusioms į brangius rinkimų plakatus, kad jų vieta – tik už rinkimų komitetų nugarų. Rungtis dėl Aukštaitijos sostinės mero regalijų į antrąjį rinkimų turą panevėžiečiai pasiuntė abiejų komitetų lyderius – antros kadencijos šiame poste siekiantį, šiuo metu nuo pareigų dėl korupcijos tyrimo nušalintą, bet įtarimus atmetantį Rytį Račkauską ir Seimo narį Povilą Urbšį.
„Prognozavau, kad į antrą turą galime patekti abiejų komitetų kandidatai į merus, kas ir įvyko. Bet prisipažinsiu, kad tokio skirtumo tikrai nenumačiau. Buvau įsitikinęs, jog panevėžiečiai skiria kriminalinę atsakomybę nuo politinės ir nesusitaikys su tuo, kad meru gali būti asmuo, kuris sėdės teisiamųjų suole“, – pareiškė P. Urbšys. Parlamentaro nuomone, R. Račkauskui laimėti padėjo Savivaldybės vykdomas Europos Sąjungos remiamų miesto tvarkymo projektų viešinimas. „Už Savivaldybės resursus buvo pristatinėjama R. Račkausko pozicija – ar kalbėtume apie autobusuose sukamus vaizdo klipus apie Panevėžio atsinaujinimą, ar kitus straipsnius. Akivaizdu, kad daliai žmonių galėjo susidaryti įspūdis, jog jam pareikšti įtarimai tėra menkniekis. Antrasis turas parodys, kaip mes suvokiame, kas yra Panevėžio garbė“, – piktinosi P. Urbšys.
Skaitykite: https://naujienos.alfa.lt/
Gardino link Bergeno?
Kai žiemai baigiantis lankėmės kaimyniniame Gardine, krito į akis, kad mieste bent jau prie turistų lankomų objektų plačiai pasklidę spalvotomis liemenėmis mirgėjo žmonės su sniego kastuvais. Jie buvo darbe, bet kasti nepersistengė. Centrinės aikštės su teisingą kryptį rodančio Lenino paminklu ir valdžios rūmais buvo švariai nuvalytos, o kelyje senosios bažnyčios link ir šalia didžiosios sinagogos, nepaisant kastuvais ginkluotų darbininkų, teko bristi ir per šlapią tyrę. Pastebėjome ir aptarinėjome, kad čia skiriamas nemenkas dėmesys miesto tvarkymui, ne taip kaip pas mus.
Įspūdžiai kažkodėl atgijo rinkimų naktį. Štai ir pas mus, Aukštaitijos sostinėje, gyventojai parodė gatvių tvarkai deramą dėmesį ir geriausiai įvertino tuos, kurie, kaip jie patys sakosi, labiausiai rūpinasi miesto tvarkymu. Jaučiat kokį ryšį?
Skaitykite: https://www.paninfo.lt/
